Padėti dvimečiui mažyliui pradėti vaikščioti, skaityti pirmąją pasaką šešiamečiui, budėti prie maištaujančio paauglio ligoninėje – tai tik dalis patirčių, kuriomis pasidalijo prieš beveik šešerius metus budinčios globotojos kelią pasirinkusi druskininkietė Aistė.
Birželio pabaigoje Druskininkuose bus surengtas globojančių šeimų festivalis „Vaikai yra vaikai“. Savo mieste mes turime nemažai globėjų , kurie dalinasi savo istorijomis. Viena jų – pasikalbėti sutikusi Aistė.
Tuomet, kai 2017-ųjų sausį žiauriai sumuštas Matukas mirė Kauno klinikose, druskininkietė Aistė pasijuto tokia sukrėsta šio įvykio, kad su savo šeima atvirai pasikalbėjo apie norą padėti likimo nuskriaustiems vaikams ir paklausė, ar jie sutiktų. Nei vyras, nei vyresnysis sūnus apsisprendimui neprieštaravo.
„Visada norėjau padėti kitiems. Iš pradžių atkreipiau dėmesį į iniciatyvą „Niekieno vaikai“, tačiau pas mus tokios pagalbos nereikėjo. Tuomet laikraštyje „Mano Druskininkai“ pamačiau skelbimą, kviečiantį globoti“, – savo kelią link budinčio globotojo veiklos pasakoja Aistė.
Kartu su vyru jie išklausė mokymus, sulaukė teigiamos išvados, kad gali tapti laikinaisiais globėjais, net pakeitė būstą, kad namai būtų erdvesni. Ir laukė.
Per metus – 14 vaikų, kuriems reikėjo globos
Pasiteiravus, ar ji prisimena pirmąjį vaiką, kurį reikėjo prižiūrėti, Aistė sako, kad nepamiršo nė vieno, pas ją gyvenusio vaiko. Pirmasis pas ją buvo atvežtas nedrąsus 13-metis berniukas, globėjos namuose praleidęs 5 dienas .
„Pirmą kartą priimti vaiką buvo tikrai šiek tiek nedrąsu. Juk nežinojau, ką jis mėgsta, ką valgo. Bet gal taip net geriau – turėjome nuo ko pradėti pokalbį ir užmegzti ryšį“, – prisimena moteris.
Budinčios globotojos namuose vaikai būna skirtingą laiką – kartais keletą parų, kol atvyksta artimieji, kartais – metus ir ilgiau, kol baigiasi teisminiai procesai.
2022 metais Aistės šeimoje buvo apsistoję 14 vaikų, praėjusiais metais – šiek tiek mažiau.
Paklausus, ar būna atvejų, kai sunku susišnekėti su vaiku, Aistė iš karto pataiso – negalima taip sakyti, vaikai tiesiog būna išsigandę.
„Jie visi didelėmis, baimės pilnomis akimis, susikaustę, išsigandę. Tam, kad išsklaidyčiau tą įtampą, pirmiausia viską aprodau namuose: kur valgyti, kur praustis, kur bus jo kambarys, jo erdvė. Susipažinus su namų aplinka, einame žaisti, kažką gaminti į virtuvę – vaikai išlaisvėja pamažu, nereikia to skubinti“, – sako Aistė.
Į jos namus patenka ne tik lietuviai. Yra buvęs atvejis, kai pateko paauglė iš Lenkijos. Tuomet teko įveikti ir kalbos barjerus. „Gerai, kad kažkiek suprantu lenkų kalba, nors kalbėti man sunku, bet gelbėjo vertėjavimo programėlės. Kiek galėjau, kiek mokėjau, nuraminau, tada kartu paskambinome Lenkijoje esančiai mergaitės mamai, nuraminome“, – pasakoja globėja.
Padėti vaikui – didžiausia motyvacija
Svajoti padėti – yra viena. Teikti pagalbą – kas kita. Pasiteirauju, kaip reagavo šeima, kai pirmieji vaikai apsigyveno šeimoje. „Vyras reagavo normaliai, nes mes praėjome mokymus, kur labai daug visko sužinojome. Vyresnysis sūnus jau kuria savo gyvenimą, jis pasiteirauja kaip mums sekasi, bet per daug nesikiša. O mažasis auga, tad būna, kad nenori žaislais dalintis, atsiranda konkurencija su šeimoje apsigyvenusiais vaikais. Bet aš manau tai sveika, mokomės pasidalinti, padėti. Tai labai naudinga patirtis visiems“, – įsitikinusi Aistė.
Tikriausiai daugeliui iškyla klausimas, ar nėra sunku atsisveikinti su vaiku, kuris, pagyvenęs šeimoje, tampa jos nariu. Aistė neslepia – būna visko. „Yra buvę labai sunku. Ypač su mažuliukais, kai jie pamato normalų šeimyninį gyvenimą, ir kai žinai, kad jie grįžta į tą pačią aplinką, iš kurios buvo paimti, sunku būna ir vaikui, ir man. Bet aš žinau, kad aš nors šiek tiek jam padėjau, parodžiau, pamokiau. Žinau, kad būtent to ir siekiu gyvenime ir tai mane motyvuoja“, - sako moteris ir priduria, kad prižiūrint vaikus, ji niekuomet nebūna viena, visą kelią ją lydi ir Globos centro komanda.
Globėjui suteikiama visa reikalinga pagalba
Paklausus, ar nebūna, kad atvežus vaiką pas budinčią globotoją jo giminaičiai puola piktybiškai vaiko ieškoti ir reikalauja jį atiduoti, Aistė atsidūsta, kad yra daug liūdniau – jie yra nelinkę kovoti dėl savo vaikų.
„Kartais vaikai iš šeimų pabėga dėl konfliktų. Bet labai dažnai juos paima dėl alkoholio vartojimo. Kartą pas mus atvežė 11-metį berniuką iš Ukrainos. Jis taip nustebo, kad atėjus savaitgaliui mūsų šeimoje nevartojamas alkoholis, nes jo šeimoje tai buvo norma“, – pasakoja moteris ir priduria, kad vaikų istorijos sukrečia visada. O ką daryti, jei pačiam globėjui prireikia pagalbos? Juk jis turi atlaikyti didelį psichologinį krūvį.
„Globėjo tikrai niekas nepalieka vieno. Yra Globos centro komanda, kuri padeda, galima nueiti pas psichologą – tikrai turiu, kas mane pastiprina šiame kelyje ir tuo džiaugiuosi. Pavyzdžiui, turėjau situaciją, kai norėjau padėti vaikui, bet jis tos pagalbos priimti nenorėjo. Tu vaiku tiki, pasitiki, tu viską atiduoti, o jis tam priešinasi. Tada turėjau papildomus mokymus, kurie labai padėjo ir viskas susidėliojo į vietas“, – savo patirtimis dalinasi moteris.
Vaikų istorijos – sukrečia
Globėjas gali pasirinkti, kokios lyties ar amžiaus vaikus norėtų globoti. Aistė sako, kad ji jokių sąlygų neturinti – nori padėti tiems, kam čia ir dabar prireikia jos pagalbos.
Ilgiausiai Aistės šeimoje – metus ir du mėnesius – gyveno šešiolikmetis paauglys, kuris daug maištavo, bet galiausiai suprato, kad viskas buvo daroma jo paties labui.
„Tu vaikui sakai, kad tu jį užtarsi, saugosi, padėsi. Ir tada jis tave tikrina. Ar tu nemelavai. Jis bando tavo ribas ir žiūri, ar tikrai nepaliksi, ar tikrai užtarsi. Berniukas bėgo iš namų, nesakė kur yra, grįždavo išgėręs arba jį parveždavo policija, jis neadekvačiai elgėsi. Kartą kartu su policija išvežėme į ligoninę, jis miegojo, o aš iki 8 ryto sėdėjau šalia lovos. Ir jis pabudęs taip nustebo, kad aš esu čia. Tada jam pasakiau, kad pažadėjau rūpintis, ir tai darysiu“, – sako Aistė.
Paklausus, ar tokiomis akimirkomis, kai prie išgėrusio paauglio tenka budėti ligoninėje, nesulaukia priekaištų, kad galbūt pačios vaikams tuo metu reikia mamos, Aistė sako, kad tuo metu jos vaikai saugiai būna namuose su tėčiu. „Pirmiausia, aš tokių dalykų nepasakoju kiekvienam – todėl ir tų reakcijų nepatiriu. Antra, aš jaučiu, kad tam paaugliui aš reikalingesnė, negu ramiai namie miegančiam savam. Nes nuo to paauglio nusisuko artimieji ir jis nieko daugiau pasaulyje neturi. Jis vienas kaip pirštas. Tu negali jo taip palikti“, – jautriai kalba moteris.
Kai berniukui atėjo laikas palikti Aistės namus, ji jam parašė laišką, kad jis visada gali į ją kreiptis, kad jos numeris niekada nepasikeis.
„Persiųsdavau jam pinigėlių gimtadienio proga, vėliau jis išvažiavo į užsienį ir mūsų ryšys nutrūko. Vieną dieną netikėtai jį sutikau einantį gatve. Pasikalbėjome, nuo to laiko vėl susirašome, palaikome ryšį. Tada sutiktas gatvėje jis man pasakė: kai aš atsuku laiką atgal, tai pas jus man buvo geriausia. Ir tie žodžiai taip giliai man įstrigo – vadinasi, aš einu teisingu keliu“, – atvirai sako Aistė.
Pasak Aistės, didžiausias globos džiaugsmas - pamatyti pasikeitusį vaiką, kai jis iš tavo namų išeina kitoks.
„Metų ir 8 mėnesių vaikutis nevaikščiojo. Ne todėl, kad turėjo negalią, jis buvo sveikas, tiesiog visą laiką jis būdavo tik lovytėje, niekas jo nemokė eiti. Mūsų namuose jis žengė pirmus savarankiškus žingsnius. Kitas vaikas, lankantis mokyklą, nekalbėjo – tik padrikus skiemenis, garsus. Pabuvęs pas mus jis jau pradėjo tarti aiškesnius skiemenis. Ir tas pokytis man yra didelis džiaugsmas. Gyvenime negalvojau, kad gali būti neverkiantis vaikas. Bet pas mane ir toks buvo – jis neverkė, nes visus dvejus jo gyvenimo metus niekas į verksmą neatliepė“, – atvirauja Aistė.
Vienas šešerių metų berniukas pats save supdavo ir linguodavo tol, kol užmigdavo. „Skaičiau pasakas ir mačiau jo išplėstas akis – jis nesuprato, kodėl aš tai darau. Jo tai nemigdė, jis klausėsi ir klausėsi. Tada pradėjau dainuoti lopšines ir jis nurimo. O paskutinius vakarus pas mus jau nebesisupdavo“ – pasakoja moteris.
Visi norintys globoti - turėtų pabandyti
Kadangi moteris aplinkiniams per daug neatvirauja, sako iš kaimynų jokių komentarų dėl globos nesulaukianti. „Nežinau ką galvoja kaimynai, nes būna, kad atvežti vaikai pabėga, mes kviečiame policiją, ji pas mus atvažiuoja ne kartą“ – šypsosi moteris ir priduria, kad aplinkinių nuomonė jai nėra tiek svarbi, kiek noras suteikti vaikui namus. O didžiausia jos parama – vyras.
Budinti globotoja sulaukti skambučio iš vaiko teisių apsaugos specialistų gali bet kada, bet kuriuo paros metu ir vaikas į šeimą turi būti priimtas 100 proc. – pasirinkimų nėra.
„Vasarą turėjome dalyvauti giminės susitikime. Paskambinau pranešti, kad mūsų atvyks daugiau, nei planuota. Net nekyla klausimų, į šeimą atėjęs vaikas visada keliauja kartu“, – sako Aistė ir priduria, kad su mažyliais problemų nėra, jiems panašiuose susitikimuose linksma, o paaugliai jau labiau nori atskiros erdvės.
Paklausta, ką pasakytų tiems, kurie galvoja apie globą, bet abejoja, Aistė sako – būtina save išbandyti.
„Reikia nueiti į mokymus – jie tikrai puikūs, sudėlioja labai daug taškų. Mes galbūt atėjome su rožiniais akiniais, o ten supratome, kad bus nelengva, bet labai svarbu“, – įsitikinusi Aistė.
Paklausus, ar randa laiko sau, Aistė šypsosi – visi namuose žino, kad rytinis kavos puodelis yra jos laikas. O po jo – šeimos ir vaikų reikalai.
Druskininkų globos centro komanda:
Erika Sakalauskienė (viduryje)
Eglė Vasiliauskienė (dešinėje)
Raminta Mitrikevičienė (kairėje)
Budintis globotojas - tai asmuo, kuris laikinai likusį be tėvų globos vaiką prižiūri savo namuose, natūralioje šeimos aplinkoje, užtikrindamas jam fizinį ir emocinį saugumą, ugdymąsi, auklėjimą, atliepia vaiko poreikius ir suteikia kasdienę priežiūrą.
Tai tarsi tarpinė stotelė vaikui, kai jis paimamas iš jam nesaugios aplinkos ir iki globos nustatymo ar grąžinimo biologiniams tėvams, apgyvendinamas budinčio globotojo šeimoje.
Budintis globotojas – globos centro specialistas, su kuriuo sudaroma paslaugų pirkimo ir bendradarbiavimo sutartis, kuris dirba pagal individualios veiklos pažymą. Jam už veiklą mokamas mėnesinis nustatytas atlygis (mokama ir tuo atveju, jei budintis globotojas neprižiūri vaikų).
Druskininkų savivaldybėje yra du budintys globotojai, galintys bet kuriuo paros metu priimti 5 vaikus nuo 0 iki 17 metų amžiaus, paimtus iš jiems nesaugios šeimos aplinkos.
Globos centras yra budinčio globotojo nuolatinis palydovas nuo pasirengimo juo tapti iki vaikų priežiūros jo šeimoje. Visos budinčio globotojo veiklos metu, jam teikiama ir organizuojama pagalba, teikiamas emocinis palaikymas. Jis niekuomet nebūna paliktas vienas su problemomis.
Matydami budinčių globotojų darbą iš labai arti, galime sakyti, kad tai ypatingi žmonės! Jie atiduoda be galo daug savo vidinių resursų: meilės, dėmesio, kantrybės, atjautos. Vaikai, kurie pas juos patenka, būna išsigandę, nelinkę pasitikėti suaugusiais, todėl reikia įdėti pastangų, norint pelnyti jų pasitikėjimą.
Esame be galo dėkingos už jų atsidavimą, indelį į saugesnį ir gražesnį vaikų rytojų!