Istorija

         Kryžiuočių kelių aprašymuose , sudarytuose  jų žvalgų 1384-1403 metais , randami įrašai apie  kelius. Vienas iš jų „ Dovydo kelias“ nuo  Merkinės iki Pervalko dvaro , toliau į Gardino dvarą  miško plote tarp Randamonių ir Sroblaus upelio vidurupio. Šis kelias ėjo pro Ratnyčią. Tai lėmė kaimo klestėjimą -  kūrėsi amatininkai, pastatyta katalikų bažnyčia, įkurta  parapijos išlaikoma mokykla. Ratnyčia jau nuo seno buvo aplinkininių teritorijų centras. Seniausios žinios apie Ratnyčios gyvenvietę randamos XVI a. dokumentuose.

         Ratnyčios apylinkė nuo 1940-1941 ir 1944-1950 buvo pavaldi Druskininkų valsčiui Varėnos apskričiai, nuo 1950-1955 Druskininkų rajonui, o nuo 1955-2000 metų Varėnos rajonui.

         Ratnyčios apylinkė buvo nedidelis administracinis vienetas  su centru Ratnyčios kaime. 1954 metais prie Ratnyčios apylinkės buvo prijungtos Jaskonių, Neravų, Mašnyčių apylinkės,  1963 metais dalis Kabelių apylinkės teritorijos. 1996 metais, pasikeitus Druskininkų miesto  bei Varėnos rajono administracinėms teritorinėms riboms  dalis Neravų kaimo teritorijos- Šiltnamių gatvė bei Neravų gatvės dešiniuoji pusė iki Neravų 35 imtinai buvo priskirta Druskininkų miestui 2000 metais vykdant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinę reformą, Varėnos rajono Ratnyčios apylinkė buvo priskirta Druskininkų savivaldybės teritorijai. 2000 balandžio 28 d. Druskininkų savivaldybės Tarybos sprendimu Nr.21 buvo pavadinta Viečiūnų seniūnija. Seniūnijos centras perkeltas į Viečiūnus.

         2016 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė nutarimu Nr. 1123 nutarė pakeisti Viečiūnų kaimo pavadinimą ir šią vietovę vadinti Viečiūnų miesteliu.

         Viečiūnų seniūnija ribojasi su Baltarusijos Respublika ir Varėnos rajono teritorija. Plotas  19770 . kv. km. Miškai sudaro 90,9 %, žemės ūkio naudmenos 7,2 %, vandenys 1,7 %, kiti plotai 0,2 %. Seniūniją kerta Vilnius – Gardinas valstybinis kelias, Grūtas – Druskininkai, Druskininkai – Marcinkonyse, Druskininkai – Švendubrė regiono keliai. Kaimus jungia vietiniai keliai, kurių ilgis 135,88 km. Seniūnijos etnografinius kaimus bei kitas įdomias seniūnijoje esančias vietoves galima pasiekti dviračių taku „Žilvino Takas“, kurio ilgis 10 km.

         Seniūnijos yra 13 kaimų. Visi seniūnijos kaimai vienas nuo kito atskirti miškų masyvais. Vyrauja natūriniai ūkiai, pramoninės žemės ūkio gamybos nėra. Seniūnijoje gyvena 4545 gyventojai.

         Seniūnijoje tyvuliuoja aštuoni ežerai, kurių dydis nuo 0,3 ha iki 86,2ha ploto. Ilgio, Ešerinio ir Latežerio ežerų pakrantės yra pritaikytos poilsiui. Švendubrėje yra vaizdinga Nemuno senvagė, kurios ilgis 2,7 km. Seniūnijos teritoriją vagoja aštuoni upeliai, telkšo Raigardo (420 ha) ir Grūto (250 ha) pelkės.

Gyvenvietės

         Viečiūnai - rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1629 metų . Gyvenvietė - seniūnijos centras, nuo Druskininkų nutolęs 5 km . 2017 m. sausio 1 d. gyveno 1990 gyventojų. Gyvenvietė susideda iš dviejų dalių. Senojo kaimo, kuris įsikūręs Nemuno vingyje, priešais Liškiavos vienuolyną, ir naujosios gyvenvietės, kuri pradėjo augti kai 1963 m. vietoje  plytinės buvo įsteigtas Viečiūnų verpimo fabrikas. Viečiūnuose yra moderni pagrindinė mokykla, jaukiai įrengtas vaikų lopšelis darželis „ Linelis“, Druskininkų PSPC ambulatorija, penkios daugiabučių namų savininkų bendrijos, dvi sodininkų bendrijos - „ Papartis“ ir „ Rūta“, , dvi parduotuvės,  turgavietė, kavinė „Žara“. Renovuotas buvęs prekybos centras, kuriame įkurtas Viečiūnų bendruomenės centras. Jo patalpose veiklą vykdo seniūnija, Viečiūnų bendruomenė, laisvalaikio salė. Savivaldybės sprendimu patvirtintos 49 gatvės. Druskininkų savivaldybei priklausančioje, buvusioje Viečiūnų verpimo fabriko teritorijoje įsikūrę verslo įmonės:  UAB,, Holmbergs  Safetty System”, UAB ,,Otiker Lietuva”, UAB „ Stikloporas“, UAB „ Terameda“, Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkis.

         Viečiūnuose aktyviai veiklą vykdo Viečiūnų kaimo bendruomenė „Versmė“. 

         2016m. lapkričio 16d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 1123 buvo pakeistas Viečiūnų kaimo pavadinimas ir ši vietovė tapo Viečiūnų miesteliu.

         Neravai – rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1604. Gyvenvietė ribojasi su Druskininkų miestu, Nemuno upės vaga, Viečiūnų ir Grūto miškais.  Kraštovaizdį pagyvina Neravų tvenkinys bei iš jo ištekantis Dzirnės upelis. Šiuo metu  Neravuose gyvena 1282 gyventojai. Savivaldybės sprendimu patvirtintos 38 gatvės. Kaimo teritoriojoje yra sodininkų bendrija „ Dainava“, buvusioje tarybinio ūkio teritorijoje įsikūrę 14 verslo įmonių.

         Jaskonys –  minimas nuo 1784 metų. Kaimas susiformavęs prie Ratnyčėlės ir Ratnyčios upelių, iš visų pusių apsuptas miškų masyvų, jame gyvena 479 asmenys, tankiausiai gyvenama trejose kaimo teritorijoje esančiose sodininkų bendrijose. Kaimo teritorijoje 22 gatvės.

         Jaskonyse įkurta turizmo sodyba, rekonstruota ir pritaikyta poilsiui sodyba buvusio senojo Jaskonių malūno vietoje.

         2004 metais susikūrė Jaskonių ir Naujasodės kaimų bendruomenė. Organizuojamos šventės, tradicija tapo „Joninių šventė“.

         Švendubrė - rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1620 m. Kaimas gatvinis, ribojasi su Baltarusijos respublika. Gyvena  342 gyventojai.Kaimas įsikūręs Raigardo landšaftiniame draustinyje. Jame daug sodybų būdingų senajai lietuvių liaudies architektūrai, išlikusi rėžinė žemės valdymo sistema. Kaimas garsus gražia gamta, legendomis ir padavimais. Nuo Druskininkų link Švendubrės kaimo Raigardo slėnio driekiasi dviračių takai su pavėsinėmis. Yra gamtos paminklas ,,Velnio akmuo“.  Švendubrės kaime lankėsi ir kūrė M.K.Čiurlionis. 

         Gyventojų iniciatyva pastatyta koplyčia, kurioje vykdomos religinės apeigos. Nuo 2008 m. aktyvią veiklą vykdo kaimo bendruomenė.

         Naujasodė – rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1854 metų. Kaimas gatvinis. Sodybos kūrėsi šiauriniu Ratnyčios upelio pakraščiu priešais Jaskonis. Kaimas supamas miškų bei Ratnyčios upės vagos. Naujasodė lankomas turistų kaimas dėl nuostabios liaudies  meistro Antano Česnulio drožinių ekspozicijos. Kaime 2 gatvės , gyvena 70 gyventojų.

         Latežeris - rašytiniuose šaltiniuose minimas 1854 metais. Kaimas pradėjo kurtis valdiškame miške apsigyvenus pirmiesiems miško žvalgams. Kaimas yra gatvinis, savaimingai susikūręs, sodybose pastatai išsidėstę netaisyklingai. Latežerio kraštovaizdžio formavimuisi didelės įtakos turėjo 1841 metų potvynis, kai patvinęs Baltarusijoje Salotės ežeras išsiliejo ir Kuosinės upelio vaga atplukdė savo vandenis iki Latežerio ežero. Šiam išsiliejus  buvo sunešti smėlio pylimai. Iki šiol  kaimo pakraštyje tyvuliuoja ežerėlis  vadinamas Kermušijos ežeru.

         Kaime 3 gatvės, gyvena 44 asmenys.Kaimas yra architektūros paminklas.  Kaime įsikūrusi Latežerio girininkija . Kaimo centrą puošia drožinių ekspozicija.

         Lankytinos vietos: Latežerio ežeras su unikale žemapelke, vaizdingas Nemuno intakas Ratnyčėlė, kaimo turizmo sodyba „ Latkrantė.“

         Žiogeliai – rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1784 m. Kaimas įsikūręs Nemuno ir Mašnyčios upelio santakoje. Kaimo trobesiai išsidėstę labai kompaktiškai, kupetiniu būdu.  Šis kaimas patenka į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją. Kraštotyros literatūroje Žiogelių kaimas pristatomas kaip etnokultūrinis draustinis . Šiuo metu gyvena 28 gyventojai. Kaimo statiniai vienoje gatvėje. Įkurta kaimo turizmo sodyba „Žiogeliai“.

         Grūtas – minimas nuo 1589 metų . Kaimas gatvinis, sodybos išsidėsčiusios apie Grūto ežerą , gyvena 180 gyventojų. Įsikūrusi Grūto girininkija.

         Lankomos vietos yra Ilgio ir Grūto ežerai, 2001m. V. Malinausko įkurtas sovietinių skulptūrų parkas, kaukazietiškų patiekalų kavinė, kaimo turizmo sodyba „ Jūratė“.

 
         Ratnyčia – rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1589 m. 1982 metais Ratnyčios kaimas buvo prijungtas prie Druskininkų miesto ir kaimu liko tik nedidelė jo dalis, 2 sodybos esančios už plento Gardinas - Vilnius. Gyvena 4 asmenys. Įsikūrusi unikali kaimo turizmo „ Storo Romo “ sodyba.  

         Randamonys – rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1589 metų. Kaimas įsikūręs pietrytinėje Randamonių ežero pakrantėje. Kaimas  ribojasi su Varėnos rajonu bei Nemuno upės vaga. Gyvena 60 asmenų. Kaime kuria juodosios keramikos meistras Eugenijus Paukštė, jo dėka 1995 ir 1997 metai Randamonių kaime buvo organizuoti tarptautiniai juodosios keramikos simpozimai. Randamonyse gimęs lietuvybės puoselėtojas ir skatintojas , kunigas Ambraziejus Jakavonis  ( 1886-1943).

 

         Mašnyčios – rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo 1584. Kaimas gatvinis, jį supa Vijūninių ir Mašnyčių miškai. Vakariniu kaimo pakraščiu teka upelis Mašnyčia

         Šiuo metu gyvena 53 gyventojai. Mašnyčių kaime eksplotuojamas gydomųjų durpių karjeras.

 

         Kermušija – rašytiniuos šaltiniuose minima nuo 1784. Kaimas įsikūręs miške tarp Latežerio ir Ašarėlio ežerų. Kaime gyvena 11 gyventojų.